random
Ech, senokai ką nors berašiau ar kokią nuotrauką įkėliau… bet aš dar gyvas! Praėjo pusė metų, nutiko daug, bet dabar, kai reikia rašyti, nieko nebepamenu. Buvo visko – duobių ir kalnų, nuosmukių ir pakilimų, bet dabar į visas tas problemas pažvelgiu su šypsena. Kad tik tokios bėdos pasaulyje egzistuotų!
Esminis įvykis, ko gero, būtų tas, kad pradėjau savo fotografijos studijas, o tiksliau jau ir semestrą vieną sugebėjau užbaigt. Įspūdžiai? Keisti. Susipažinau su daugybe naujų žmonių. Vieni labai malonūs ir įdomūs, kiti… iš viso neaišku, ką jie ten veikia. Motyvacija yra viskas! Jeigu norėsi, domėsies ir darysi – pasieksi tai ko nori! Galimybės suteikiamos visos, tačiau keista, kad tik mažuma jomis naudojasi, likę skundžiasi, kad jiems labai sunku, jie nieko nespėja ir kad jų niekas nemoko fotografuoti. Juk kaip bebūtų, žmonės iš prigimties yra tinginiai, jiems visko reikia sukramtyto ir padėto ant lėkštutės, bet juk tuomet dingsta visas gyevenimo džiaugsmas!
Laikas bėga nenumaldomai, atrodo vakar buvo pirmadienis, o pasirodo jau baigiasi penktadienis. Pasaulis bėga vis greičiau ir greičiau, visiems visko reikia tuoj arba rytoj, visiems ant galvų kabo deadlainai, visi nieko nespėja. Jau dabar skelbiama, kad metų pabaigoje ant mūsų pamėgtos žemelės vaikščios septyni milijardai žmonių. Kas bus dar po kelerių metų? Gal atskris žymioji Niburu planeta, sustabdys žemę keliom dienom ir mes, nelaimingi žemės varguoliai, paveikti fizikos dėsnių, išskrisime į tą nuostabų ir paslaptingą nakties dangų, kuriame knibždėte knibžda milijonai neatrastų žvaigždžių bei galaktikų. Keliausime daugelį šviesmečių – pro paukščių taką, tolimas žvaigždes ar planetas, kol pasieksime lubas, vietą, kurioje suprasime, kad nors kartais galėjome sustoti ir pažvelgti į tą akimirką žavingą, kuri laukė mūsų nykiuose gyvenimuose diena iš dienos, tačiau… taip ir nesulaukė.
Labai žinomas jausmas su ‘labai sunku, nieko nespėju’ rėkavimais ir motyvacija. Pas mane lygiai tas pats. Kai įdomu, tai viską ir spėji ir padarai ir dar laiko lieka.
Rašyk dažniau, o dar geriau – dėk kadrus.
Kito įrašo sulauksim kai tau bus per 60?
Įdomu studijuoti fotografijos meną?
Tikiuosi kad ne, dabar neseniai tik į trečią dešimtį įkopiau ;D Įdomu, tik gal kiek per paprasta. Ką pats norėsi, tą ir sužinosi. Čia gal tuo ir skiriasi Lietuvos švietimo sistema, pas mus nori nenori turėsi viską praeiti, ir nori nenori apie viską žinosi, ar bent jau turėsi žalią suvokimą. Čia tavęs niekas nekrutins. Nuliūdino kursiokų gana žemas lygis – žmonės atėję po foundation year ar po koledžų sunkiai nutuokia, ką ir kaip jiems reikia padaryti. Žinoma, yra iššimčių – tai dauguma lietuvių (mūsų pirmame kurse yra ~15 iš ~75), keli europiečiai ir keli britai.
Karoli, jau esu kažką sukaupęs, kad galėčiau parodyti. Artimiausiu metu pasistengsiu būt aktyvesnis :]
Gražias čia mintis skėlei
Jau galvojau visai blogą užmiršai ^_
Jeigu žmogus nori – jis ir daro, per prievartą neišeina, o ir fotogragais toli gražu ne visiems lemta būti.
Mes norim daugiau foto!