Ten, kur debesys
Pusė metų – daug ar mažai? Tiek jau išgyvenau viename didžiausių pasaulio miestų. Ir ką aš galiu pasakyti… pusmetis neatrodo labai jau ilgas laiko tarpas, tačiau kartais pagalvoju ir nebegaliu atsiminti kaip aš čia atvykau, tarsi tai būtų įvykę prieš penkis metus.
Sunki emigranto dalia, arba bent jau man taip atrodo. Galbūt dėl mano jauno amžiaus… Per daug sunku palikti draugus ir namus, o išvažiavęs nuo jų toli, su laiku dar labiau nuo jų tolsti – bendravimas su draugais tampa paviršutiniškas (kaip sekas? kas naujo?), jie turi savo reikalų, tu savo, kartais net nėra laiko prie kompiuterio prisėst, o ilgesniems virtualiems pokalbiams net ir poreikio nėra, nes jie papraščiausiai pradeda varginti. Vieni sako, jog dabar atrodo, kad grįžtum į Lietuvą nors ir visiems metams, tačiau nuvažiavus ten, po poros savaičių užsimanai atgal. Kodėl? Nejaugi čia iš tikro geriau gyventi? Nejaugi taip lengva „parduoti“ gimtąjį kraštą? Nežinau, bet tikiuosi, kad ne! Kad ir kaip bebūtų, braukiu kalendoriuje likusias dienas iki lėktuvo skrydžio ir vis prisimenu kaip buvo gerai seniau ir svajoju, kad bus taip pat ir vėliau…
net ir budamas cia, ypac mieste be proto pasiilgsti to diiidelio dangaus. bet cia gal tik mum, klaipedieciams? laukiam gryztant. ir butinai noresis pasimatyt.
Mėgsti tu debesis